Nežinau kodėl, bet tą angelą dažnai sapnuoju. Gal atmintyje įsirėžęs vaikystės bažnyčios paveikslas, kurį vis rodydavo mama, primindama, kad ir aš turiu savo angelą sargą. Paveikslas buvo didelis, kabojo aukštai palubėje, virš šoninio altoriaus, ir vaizdavo siauru liepteliu einantį vaiką, lydimą jauno sparnuoto angelo. Abu basi, gražūs.
Geriausiai paveikslas matėsi iš dešiniojo bažnyčios balkono, kuriame mėgdavom būti pamaldų metu – nuošalu, gerai girdisi ir matosi. O paveikslas tada būdavo tiesiai prieš akis, nereikėdavo užversti galvos į jį žiūrint. Man paveikslas buvo įspūdingas savo realizmu, vaikui suprantamu paprastumu, sodriomis spalvomis.
Mama vis jausmingai papasakodavo, jog nutapytas dailininko Adomo Varno, kuris gimęs ir gyvenęs mūsų gatvėje. Einant iš bažnyčios parodydavo tą namą, sveikindavosi su jo gyventojais. Dar kažką pasakodavo apie dailininką, jo gimines, bet nebepamenu. Dabar, po daugelio metų, visažiniame internete paskaičiau šį tą apie dailininką. Bene bus teisybė, kad bažnyčios statytojas kunigas Šiaučiūnas už tapybą praėjusio amžiaus pradžioje A. Varnui sumokėjo 70 rublių – tie pinigai jam labai pravertę, taip pasiekęs Krokuvą, kuri buvusi svarbi jo kūrybiniame kelyje.
Mano sapnų angelas buvo be sparnų. Gal labiau priminė paauglystės dienų draugą, kuris džiugindavo savo optimizmu ir nuoširdumu. Bet nesvarbu, tai kita istorija. Tikrai nesuprasi, kodėl tas angelas sapnuose vis aplanko.
Sapnavau, kad tarsi sėdžiu kažkokioj lyg kavinėj ar aludėj, kalbuosi su vaikinu. Žvelgiant nepasakytum, bet jį atpažįstu iš ankstesnių sapnų, žinau, kad jis mano angelas sargas.
Jis šypsosi ir sako:
– Visi turi stipresnių ir silpnesnių vietų, taip ir turi būti. Keitimasis visada buvo tavo silpnoji dalis, Achilo kulnas, – juokiasi, – pamenu, kai dar buvai motinos įsčiose. O, kaip tu traukeisi, vaizdžiai sakant, „nuo atsiveriančių vartų“, kaip tu nenorėjai gimti. Dabar vėl nenori pokyčių. Nežinai, kokie dalykai tavęs laukia, ir baiminiesi. O jei, kaip čia pasakius, gyvenimo abstybės skirtumas ten ir čia ne menkesnis, negu žemiškąjį lyginant su vaisiaus gyvenimu? Juk esi svajotojas, ir fantazijos sparnai nešioja tave į nuostabias, įvairiausias vietas. Tada tu laimingas. Žinok, ten ne svajose, bet iš tikro galėsi kur nori atsidurti. Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo... ten bus. Tik ne visada tuo džiaugsies... Dabar apie tai nekalbėkim. Pamatysi tada.
Pasėdim tylėdami. Paskui guodžiuosi jam apie senus savo klystkelius, kurie ir dabar „širdį slegia“. Pasakoju ilgai, jis įdėmiai klauso, nebesijuokia. Patylėjęs atsako, kalba lėtai, vaizdžiai išskleisdamas mintį. Dabar aš įdėmiai klausau. Taip, virsmai, posūkiai visad buvo mano silpna vieta. Kiek tada prisidarysi, paskui daugelį metų neiškabinsi, jis tiesą sako. Gaunu pylos, žodžių į vatą nevynioja. Kaip pamišėlis brangenybių menėje, ko apdujęs nepridarai... Reikėjo man tos visa išdeginančios ugnies, be jos nebūčiau pamatęs blogybių, styrojusių manyje, suvokęs, kad reikia jas gydyti. („Tik nesisavink jų visų“, – sako.)
Dėkoju jam už susivokimus, praregėjimus. „Nėra už ką, toks mano darbas, – atsako paprastai. – Lydžiu tave ne tik per vaikystės lieptelį, bet ir einantį gyvenimo lieptu. Daugiausia vargo turiu nuolat primindamas tau, kad gali nukristi nuo lieptelio ne tik į tą pusę, kurią matai ir sugojiesi, bet ir į kitą, kurią vis pamiršti.“ Klausiamai žiūriu jam į akis, bet jis nieko nebesako.
Vėl jam kalbu, vardiju neteisybes, tą aklą tylą, kuri lydi mano, regis, tokias svarbias, teisingas įžvalgas. Jis pritardamas linksi ir sako:
– O ar tu nori būti jau čia atsiėmęs savo uždarbį? – Vėl šypsosi – Tada jau bus su tavim atsiskaityta ir ten nieko nebegausi. Juk pameni, kaip džiaugeisi poeto žodžiais apie sielos laimėjimus ir kad mirtis negali to iš jos atimti. Šį tą supratai, tai ir neškis. Ką gi kita gali ten nusinešti?
Gal truputį alaus gėriau, kad buvau labai šnekus – vėl jam guodžiuosi savo gyvenimo sunkenybėmis ir neteisybėmis. Jis šypsosi ir ilgai tyli.
– Tau dabar sunku suprasti, bet šito reikėjo. Juk ne viską savyje gali teisingai matyti. Vėliau suprasi ir dėkosi už šiandienius vargus. Gauni tiek, kiek gali panešti. Atiduodi savo skolas iškart, be palūkanų, nepalikdamas jų palikuonims. Tas nėra mažai, nėra beprasmiška. Kaip visi gaspadoriai, taip ir Tavasis – nori, kad dieną kuo našiau leistum. Jai pasibaigus džiaugsies šauniai pasidarbavęs.
Dar apie kažką su juo kalbėjome. Nebepamenu, bet pabudus gera buvo. Nors visi jie taip – jokių žemiškų cimbolų ar katučių nežada. Brr... – šiurpulys nupurto... Kaip tie, kaip čia juos pavadinus, tarkim, anapusiniai, taip šaltai viską vertinti gali? O žydintys sodai pavasarį, o šiltas vaiko žvilgsnis ir jo virpanti rankutė tavajame delne, o iš kažkur per rūką lygumomis atsklindanti melodija, o, anot poeto, beprasmiškai linksmas... šviesos mirgėjimas ant ribulių vandens, o, o... Tačiau, kaip, išvydus žvaigždynus, po tokio supratingo žvilgsnio, tegul tik sapne, vienas kitam į akis – gera, ramu buvo.
Diena – nelinksma, nelengva, mažai gerų naujienų atnešanti ligonio diena – slenka varganai, iš lėto. Sapnai yra mano svarbiausia naujiena, paguoda. Tad kažkaip ir išsiliejo, kas gyvenime naujo. Kai klausei to, paskambinęs man, bičiuli, tylėjau, sakiau, kad nieko naujo, didesnių bėdų dabar nėra, dėkojau, kad nepamiršti. Išmanusis, veiklusis mano buities problemų lengvinimo specialiste, dažnų mudviejų pokalbių apie kasdienes bėdas dalyvi, negi sapnus tau pasakosiu?
Saulius LYNIKAS
